Karantinas kiekvienam iškėlė savo klausimų ar uždavinių. Manasis buvo apie motinystę.

Pastojau prieš pat viskam prasidedant, spalio gale, per savo gimimo dieną. Tik netikėjau, kad laukia tokia kelionė, kurioje išbandysiu savo galimybių ribas ir kiek esu pakanti gyvenimo iššūkiams.

Nėštumo metu tikrai nenorėjau daug lankytis gydymo įstaigose, ypač po patvirtinimo, jog tyrimų rezultatai geri ir vaisius vystosi kaip pagal vadovėlį. Ginekologė, kuri buvo atsakinga už mano priežiūrą, vaikelio širdutės klausydama antrojo mūsų susitikimo metu pakeltu balso tonu reikalavo, kad atvykčiau darytis mokamo tyrimo, truksiančio pusę dienos ir reikalausiančio nevalgyti, negerti, tik vartoti gliukozę. Kadangi jau gyvenome kaime, iki ligoninės kelionė trukdavo mažiausiai tris dienas (teisių laikymąsi nutraukė pandemija, o autobusų tvarkaraščiai smarkiai sukūdo). Atvykti, nakvoti pas mamą, būti nevalgiusiai pusę dienos ir dar už tą tyrimą susimokėti man buvo visiškai neadekvatus ginekologės reikalavimas, kai vienintelis jos argumentas buvo rėkimas ant manęs, kad privalau tai padaryti. Ir čia buvo vienas iš mažų spindulėlių, kuo džiaugiausi jau būdama Santariškėse, sulaukusi jos skambučio tądien, kai ji manęs laukė dėl tyrimo.

-       Esu Santariškėse, jau pagimdžiau.

-       Ir kaip ten, viskas tvarkoj? Ai, viso gero.

Toks maloniai trumpas pokalbis su žmogumi, su kuriuo daugiau nenoriu turėti jokių reikalų.

O gimdymas prasidėjo netikėtai. Gal savaitę prieš nubėgant vandenims iškrito gleivių kamštis. Nesureikšminau ir per daug neatkreipiau dėmesio, nes atrodė tiesiog kiek didesnė išskyrų sankaupa. Tačiau nubėgus vandenims išsigandau, pašokau iš lovos, nuėjau į tualetą patikrinti, ar čia aš šlapinuosi, ar kas vyksta. Palindau po dušu ir viduje sau kartojau: taigi gimdymas dar tik už poros mėnesių. Ir jei gimdyčiau, gi sąrėmiai prasidėtų, o man nieko nėra. Atėjo susirūpinęs {dabar jau} vyras* pasiteirauti, ar aš apsisisiojau. Grįžusi į lovą skambinu mamai. Guvus ir budrus mamos balsas pusę ketvirtos ryto sukėlė įtarimų, bet ji tiesiog nemiegojo ir pasakė iškart skambinti greitajai. Pirmasis gyvenime skambutis 112, už pusvalandžio mašina jau kieme, vos specialistai įžengė pro kambario duris, prasidėjo sąrėmiai. Po 1,5 valandos sūnutis jau buvo užgimęs, aušo gražus paskutinės gegužės dienos rytas. Atvykusi gydytoja iš Kauno pasakė, kad veš į sostinę, davė pasirašyti kažkokį popierių. Likome dviese su vyru. Verkiantį glosčiau ir sakiau, kad paverktų. Pati budėjau. Davė numerį, kad pasiskambinčiau už 2 valandų, kai sūnelis jau bus Vilniuje. Po to skambinau kas valandą. Iš viso operacija truko 5 valandas. Išskambinau mamai, brolienei, draugei, kaskart po skambučio į ligoninę skambinau ir vyrui. Operacija praėjo sėkmingai, vaikelis reanimacijoje, galėsiu ryt atvykti aplankyti ir vykti namo, nes turės gyti penkias paras.

„Kur namo? Pas mamą į Kauną? Ką aš ten veiksiu? O jeigu į kaimą? Tai kaip iš Alytaus ten nusigausiu?“

Savaitgaliais ligoninės dirba kitaip. Mano laimei, išaušus pirmadienio rytui, manęs Santariškėse laukė paruošta palata. Ir taip prasidėjo mūsų pusmetis Santariškėse. Perėjome naujagimių ir vaikų skyrius, pabuvojome trijose reanimacijose, kol galiausiai vaikų reanimacijoje atėjau savomis akimis pamatyti vėstančio Pilypo Gūsio kūnelio su prie lovos uždegta tikro vaško žvakele.

Ligoninėje buvo visko: mėnesį net pramaitinau krūtimi, nors tai, kaip supratau iš personalo reakcijų, itin išskirtinis atvejis, nes sūnutis gimė su nesuaugusia su skrandžiu stemplyte, dėl to galėjo neišsivystyti čiulpimo refleksas. O jam raidos klausimai buvo sklandūs. Visas sunkumas apsigimimų gausoje (nežymi širdutės yda, pagal jo rodmenis itin geri rodikliai, neišsivysčiusi išangė ir visai nebuvo stipinkaulių, dėl to plaštakos užsilenkusios be riešų, po jo mirties gydytoja pranešė, kad inkstuose rado akmenų).

Grįžusi iš ligoninės gulėjau lovoje. Visu ūkiu ir manimi rūpinosi vyras. Pelenėlius išbarstėme sodybos teritorijoje, nes žemė buvo įšalusi. Artėjant pavasariui sukilo jausmai ir suvokimas, kad laikas pats iš savęs nieko neišgydys. Pagal draugių rekomendacijas kreipiausi į Krizinio nėštumo centrą, perėjau tuos 10 kassavaitinių susitikimų su kitomis netektį patyrusiomis mamomis, išmokau kalbėti apie žiauriausią įmanomą – vaiko – netektį. Ir mane išgydė būtent tas kalbėjimasis: pradžioje su psichologe iš Krizinio nėštumo centro, vėliau su grupele gedinčių mamų, o po to atvirai ir su draugais, šeimos nariais ir kiekvienu, kuriam tai rūpi. Manau, kad mane išgydė būtent tas priėmimas viso skausmo, liūdesio, ilgesio ir meilės savo pirmagimiui. Ir nors pirmus kelis mėnesius po jo mirties gulėjau depresijos lovoje ir atrodė, kad tai yra ir mano gyvenimo pabaiga, nes su sūnučiu mirė ir mano didžiausia gyvenimo svajonė, visgi dabar įsitikinau, kad net ir tai praeina, tik svarbu išbūti ir leisti sau tiek verkti, kiek norisi, tiek gedėti, kiek reikia tai patyrusiai Mamai.

Taikos ir šviesos linkėdama,

Pilypo Gūsio mama Jurga Jomantė

 

 

*Tada dar buvome nesusituokę. Ketinome susirašyti iki gimdymo.