Visą gyvenimą buvau ta, kuri labiau bijojo ne neplanuotai pastoti, o negalėti pastoti visai, todėl beprotiškai apsidžiaugiau nėštumo testo laukelyje išvydusi dvi juosteles. Pasidariau du kraujo tyrimus; pirmasis nėštumą patvirtino, o antrasis po poros dienų parodė, jog HCG skaičius dvigubėja. Šeštą savaitę, dar nesulaukusi vizito pas daktarę, pradėjau kraujuoti. Negaliu papasakoti, kaip jaučiausi, tą akimirką išvydusi kraują, juk žinojau – kraujas nėštumo metu nežada nieko gero. Tą akimirką visos mano svajonės ir planai sudužo. Pirmi priimamojo daktarės žodžiai man įėjus į jos kabinetą buvo „Nesuprantu, ko čia važiuoti. Juk tai natūrali atranka.“ Niekada nepamiršiu šios daktarės veido – jos žodžiai man į širdį smigo kaip peilis. Apžiūros metu konstatavo faktą – nieko nesimato, turbūt jau įvyko persileidimas. Visgi vizito pas savo ginekologę neatšaukiau. Nepamenu, kaip gyvenau tas kelias dienas iki jo. Kasdien dariausi nėštumo testus, žiūrėdama, ar jie blanksta, bet ne – jie buvo ryškiai teigiami. Daktarė vizito metu nuramino, kad dar ne viskas prarasta, galbūt ovuliacija įvyko vėliau ir todėl nieko nesimato. Turėjau nusiraminti, bet jau žinojau, kad gerai nesibaigs, o gal nebenorėjau sau teikti vilčių. Dar iki sutarto vizito pradėjau kraujuoti stipriau, prasidėjo baisūs pilvo skausmai, kurie lokalizavosi dešinėje pusėje. Tris dienas gulėjau lovoje, nes atsistojus skausmas tapdavo nepakeliamas, į priimamąjį vežti neleidau, nes vien nuo minties, kad ir vėl turėsiu klausyti pamokymų, kuriuos girdėjau pirmą kartą, apimdavo panika. Kentėjau skausmą ir laukiau. Po tų trijų skausmo dienų nuvykau pas daktarę, kuri pasakė tai, ką jau nujaučiau – persileidimas. Liepė ilsėtis ir laukti, kada viskas baigsis, ir dėl visa ko pasidaryti dar vieną kraujo tyrimą. Deja, kraujo tyrimas rodė nežymų HCG kiekio augimą, todėl gavau siuntimą abrazijai. Vėl ašaros, bemiegės naktys, milijonai minčių ir klausimų. Operacijai užregistruoja tik po dviejų savaičių. Dar dvi savaitės skausmų ir kraujavimo. Su kiekviena diena jaučiausi vis prasčiau. Visą laiką pykino, buvo silpna, kraujospūdis žemiausias, koks gali būti dar gyvo žmogaus, beveik visi bendrųjų kraujo tyrimų skaičiai degė raudonai, o ką jau kalbėti apie psichologinę būseną. Galėjau tik gulėti lovoje ir, tiesą sakant, laukiau operacijos, nes tenorėjau, kad viskas greičiau baigtųsi. Prieš operaciją paprašiau, jog mane gerai apžiūrėtų, nes nujaučiau, kad kažkas vis dar ne taip. Gydytoja perskaitė visus mano sveikatos įrašus ir uždavė vieną vienintelį klausimą – ar kas nors matė mano nėštumą gimdoje. Iki operacijos buvau apžiūroje pas tris skirtingas ginekologes, mano HCG nežymiai augo visą laiką, prasta savijauta, kraujavimas ir skausmai nesiliovė nuo 6 savaitės. Negimdinis nėštumas – tokią diagnozę išgirdau beveik 10 savaitę. Daktarė pirmą kartą man parodė mano nėštumą, deja, bet ne ten, kur jis turėtų būti, ir pasakė, jog manęs laukia visiškai kitokia operacija nei numatyta. Fiziškai po operacijos atsigavau per 2 savaites, tačiau psichologiškai atsigauti neužteko nė kelių mėnesių. Tiesą sakant, manau, jog tokių dalykų neįmanoma pamiršti, tik išmokstama su jais gyventi. Kartais atrodo, jog man taip negalėjo nutikti, jog pasakoju svetimą istoriją, nes ir pati nesuvokiu, kaip galėjau išgyventi tas keturias savaites skausmų, baimės ir to jausmo, kad manyje vis dar buvo žmogus, kuriam nelemta gimti. Per tą laiką išgirdau net kelias skirtingas diagnozes, tačiau man buvo nesvarbu, nes jos visos man reiškė tik vieną dalyką – vaiko praradimą. Nesvarbu, kiek savaičių jis gyveno manyje, nesvarbu nė tai, jog jam nebuvo lemta gimti, – jį praradus, kartu žlugo mūsų šeimos planai, svajonės ir mirė dalelė manęs. Tai niekada nesugrįš.

Angelo mama – Justina