Mama tai visa, kas gali apibūdinti meilę – atsidavimą, besąlygišką rūpestį.

Mano istorija prasideda nuo begalinio noro ja tapti – regis, būti mama tai įgyvendinti visas svajones, įprasminti patį gyvenimą… Tapti mama visiškai paprasta ir natūralu, juk tai prigimtinė moters pareiga ir tikslas.

Tačiau taip paprasta tik atrodė. Esu MAMA… Keturių vaikučių MAMA. Tačiau tik du iš jų savo rankomis mane šildo. O kitos dvi mažos širdelės būdrauja dėl mūsų aukštose debesų pilyse.

Pirmasis nėštumas labai ilgai lauktas, planuotas. Džiaugsmas. Euforija. Jokio nerimo, nes kas gi bloga gali nutikti?.. O gali… Nespėjau nė susivokti… Nėštumas nutrūko. Anksti, nesulaukus nė šešių savaičių. Gydytojų verdiktas buvo griežtas ir atsainus: „Nebliauk, eik dirbt, pastot gali, tai ir džiaukis.“ Iš karto po persileidimo, sulaukus antrojo normalaus ciklo, bandymai pastoti tęsėsi, bet užtruko ilgai… Nerimas dėl negalėjimo pastoti spaudė širdį. Juk aš moteris! Kodėl negaliu susilaukti kūdikio?!. Po aštuonių mėnesių pagaliau pavyko. Aplankė džiaugsmas, tačiau užplūdo dar stipresnis nerimas. Buvo labai baisu… Visą nėštumą kamavo sunki toksikozė, nuolatinis gulėjimas ligoninėje, namuose… Visas nėštumas buvo toks: gresiantis persileidimas arba gresiantis priešlaikinis gimdymas. Tačiau pavyko „išgulėti“ ir 34-ą nėštumo savaitę gimė mano ankstukas, kuris šiuo metu jau ruošiasi mokyklai.

Paaugus sūnui, visgi surizikavau ir pastojau dar kartą, nes nenumaldomai norėjosi padovanoti sūnui brolį ar sesę. Netikėtai greitai pastojau. Vėl nelengvas nėštumas, daug nerimo… Bet visą laiką tikėjau laiminga pabaiga. Tačiau šešioliktą savaitę išgąsdino kraujavimas, pribloškė keistas medikų elgesys. Atvykus į ligoninę man pasakė tik tiek: per savaitgalį paliekam savieigai, bet eiga gali būti bloga. Pirmadienio rytą netikėtai nubėgo vandenys… Gydytojai paskyrė medikamentų ir po keleto valandų pagimdžiau… Bijojau net žvilgtelėti, visą laiką buvau užsimerkusi… Tas garsas, kurį išgirdau, kai vaisius buvo įmestas į plastikinį indą, persekioja mane lig šiol. Aś net nepasiėmiau savo kūdikėlio palaidoti, vis dar sunku suprasti, kodėl net nesvarsčiau to padaryti. Grįžusi namo buvau tarsi atbukusi nuo visko, nežinojau, ką jausti, kaip verkti… Viską giliai užrakinau ir palikau, tačiau viskas grįžo su tokiu trenksmu, jog prireikė daug pastangų, specialistų pagalbos, kad bent galėčiau suprasti, kas vyksta.

Po tokios patirties atrodė, kad nebegalėsiu atsigauti nei vėl pastoti… Bet pastojau. Ketvirtą kartą… Net negaliu apsakyti, kaip bijojau šio nėštumo metu. Psichologiškai tai buvo pati sunkiausia mano gyvenimo patirtis. Vėl toksikozė, vėl ligoninės palatos… Ir 27-ą savaitę gimė mano mažoji mergaitė; staiga, vos per dvi valandas į pasaulį įsiveržė atbulomis… Du mėnesiai įtempto gyvenimo klinikų reanimacijoje… Tačiau šiandien mano kovotojai jau devyni mėnesiai, o aš dažnai verkiu, tik šiuokart iš džiaugsmo, kad nors ir beprotiškai sunkiai mano vaikai atėjo, bet jie čia. Jie mano glėbyje… Ir tai yra didžiausia, gražiausia dangaus dovana.

Mielos MAMOS, pasakoju Jums, nes žinau, kad vienatvėje šis skausmas yra beprotiškai sunkus... Nesakysiu, kad laikas gydo… Jis negydo, tik kartais pajėgiam pamiršti neviltį… Todėl pasakokit, verkit, išgyvenkit… Prašykit pagalbos, nes tai yra nenusakomai opi patirtis… Tik atminkit – po kiekvienos audros danguje nušvinta vaivorykštė. Kartais ji užtrunka pasirodyti, bet tikrai pasirodo...

Dviejų angelų danguje ir dviejų angelų žemėje mama Gabrielė