Jos vardas Elija. Iškart įsimylėjau. Ir mylėjau, žinoma, beprotiškai. Myliu... Rudų plaukų mažytę. Švelnutės odos.

Jos vardas Elija. Nei palaikyt, nei apkabint nebuvo leista. Ir spėjau ją tik pabučiuoti.

Išgyvenu tai sunkiai... Gruodį. Gruodžio 25 dieną bus pusė metų nuo dienos, kai gimė. O mirė 27-ą. Laukiu su siaubu. Nes tik dabar jau pradedu suvokti, kaip man sunku be jos. Kasdien vaizduotė nupiešia paveikslą, ką mudvi veikiame, kaip rūpinuosi, rodau jai pasaulį.

Nespėjau. Šitiek nesuspėjau...

Jos vardas Elija. Dar tik pusė metų, o skausmas vis stiprėja. Kiekvieną dieną vis labiau ilgiuosi. Rudų plaukų. Tokių, kaip mano. Švelnutės odos. Dukrelės. Baisiausia – niekad negalvojau, kad taip nutiks man. Ir klausiu, ką ne taip dariau. Kodėl jai kraujo užkrėtimas? Kodėl? Ir kaltinu save. Ir klausiu, kodėl man.

Jos vardas Elija. O aš esu Viktorija. Mama be vaiko. Kitų nekaltinama. Ir nekalta. Tik sužeista paties gyvenimo. Gili žaizda... Reikės dar laiko gyti.

Elijos mama, Viktorija