Pirmąkart pastojau 2022 m. balandį. Gegužę pamačiau apie metus lauktas dvi juosteles.

Buvau pati laimingiausia pasauly!

Dar nelabai žinojau, kaip reikia elgtis. Draugė informavo, kad į gydytojus kreipčiausi, kai bus 8 savaitės. Truputį maudė pilvą ir tepliojo krauju, bet draugė sakė, kad nėštumo metu taip gali būti. O vieną dieną darbe suėmė beprotiškas skausmas ir nualpau. Mane išvežė į ligoninę. Po dviejų daktarų apžiūros buvo pranešta, kad reikia skubiai operuoti, nes prasidėjęs vidinis kraujavimas – trūko dešinysis kiaušintakis dėl ektopinio nėštumo. Nežinau, ar tiesą sakė, ar gąsdino, kad labai nukraujavau ir nedaug trūko, kad pati būčiau mirusi. Tą kartą supratau, kiek pats žmogus nežinai apie save ir kiek gali pakelti, nors atrodo neįmanoma.

Savaitė ligoninėj po operacijos atskirta nuo šeimos (dėl sugriežtinto lankomumo). Vyrą mačiau tik pro ligoninės langą. Daugiausia palaikymo sulaukiau iš toje pačioje palatoje gulėjusios ukrainietės. Nors nekalbu rusiškai, bet radome būdų susikalbėti, ir ji palaikė stipriausiai. Paskui dar mėnesio reabilitacija dėl nutrauktų nervų operacijos metu. Buvo ir psichologas paskirtas, kuris, kai užėjau, net akių į mane nepakėlė, pasirašė iš karto už 10 susitikimų ir pasakė, kad, jei norėsiu eiti į relaksacijos kambarį, tai duos raktą.

Kažkaip išgyvenau…

Per metus pasidariau visus galimus tyrimus, visi rodė, kad viskas gerai, kitas kiaušintakis praeinamas. Pastojau vėl balandį. Gegužę vėl teigiamos juostelės, tik šį kartą džiaugsmą temdė baimė. Net vyras su mama vengė sveikinti. Ir jie buvo teisūs. Iš karto nuėjau pas gydytoją, bet, aišku, dar buvo anksti, negalėjo matyt, bet HCG rodiklis didėjo, skausmus jutau, ir vienos planinės apžiūros metu gydytojas pasakė, kad turi guldyti mane į ligoninę.

Ilgai sukau ratus aplink ligoninę nenorėdama užeiti – nujaučiau, kas bus. Užėjau. Dar tą pačią dieną vietinė ligoninė išsiuntė mane į Kauno klinikas greitąja ir ten antrą kartą patvirtinus ektopinį nėštumą vidurnaktį buvo suleista metotreksato. Vaisto, kuris nužudo vaisių, tada organizmas tvarkosi pats. Savaitė ligoninėj ir du mėnesiai skausmingo valymosi. Kadangi rizika kiaušintakiui plyšti vis dar egzistavo, kelis kartus teko lankytis priimamajame. Fizinio ir psichinio skausmo mėnesiai.

Dar pamenu, kaip seselė, atėjusi suleisti vaistų, klausė manęs, ar tikrai neįmanoma išgelbėti gyvybės. Manęs, kuri būtų viską atidavusi, jei tik būtų buvę įmanoma. Niekas po šio antro karto iš medicinos įstaigų darbuotojų nepaklausė nei kaip jaučiuosi, nei ar reikia kokios psichologinės pagalbos. Pati esu psichologė, tai žinau, kur ieškoti pagalbos, bet kartu matau, kaip trūksta pagalbos mamoms, netekusioms vaikų.

Dviejų angelų mama